Asmeninis pašaukimas
Tad koks asmeninis mano/tavo/mūsų kiekvieno individualiai pašaukimas? Kaip jį surasti, suprasti, realizuoti. Pradėti kelionę į pašaukimą turėtume nuo savo širdies. Nuo giliausių troškimų atpažinimo, pripažinimo, žinojimo, kad jie yra. Visi norime būti vertinami, pripažinti, gerbiami, mylimi, reikalingi. Kas yra tas Šaltinis, iš kurio galėtume semtis visų šių dalykų? Kitas žmogus? Mama, tėtis? Mylimas žmogus? Vaikai? Geriausias draugas? Kartais, taip. Tačiau viltis sudėjus tik į žmogų, save patį ar kitą, laimė nebus pastovi, nekintanti. Artimojo meilė gali atvėsti, nutolti, galime netekti brangių žmonių. Ar tada baigsis ir mūsų laimė? Gyvenant su nepilnai teisingu supratimu, gyvenimas nebus pilnavertis. Taip nerealizuosime savo pašaukimo – būti laimingais, pozityviais, kuriančiais.
Asmeninis pašaukimas reiškia susivienijimą su Kūrėju. Pripažinimas, kad yra Kažkas daugiau nei aš. Religijos šį Asmenį vadina skirtingais vardais. Nėra klaidingo dvasingumo. Visi šviesos kariai patraukia žmogų, žmoniją į didesnį gėrį, į didesnę meilę. Mano/tavo pašaukimas yra būti Šviesos, Tiesos, Meilės dalimi. Ištobulinti iki lengvumo savo esybę, būtį, mąstymą, elgesį, įsitikinimus, vertybes, kad jie būtų dermėje su šio pasaulio Kūrėjo planu. Kiekvienas šį pašaukimą jaučiame, numanome. Intuityviai, jei nesame užkietinę savo širdies ir per giliai pasinėrę į materialumą, į tai, kas laikina, kas amžinybės prasme netikra ir nesukuria jokios vertės.
Linkiu dėkoti ir nusilenkti. Nusilenkti Tam, kas yra Daugiau nei mes. Kas mus pakvietė į šią žemę, kad patobulėtume, paaugtume, kad taptume geresniais ir sąmoningesniais.
Kad gyventume lengviau. Laimingiau.
Nusimetę iliuzijas, naštas.
Perkeisdami, atnaujindami savo gyvenimą.
O tada ir kitų.